BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liepos

 


Vanduo žėrėjo kiekviena bangele. Vandens ratilas vis didėjo po savęs palikdamas vis mažesnį ir dar mažesnį, kuris vis plėtėsi nustelbdamas išnykstantį didįjį ratą. Nuo kiekvieno akmenėlio ir žemės grumsto vanduo lyg pasipiktinęs atšokdavo nuo lygaus ir auksinio vandens paviršiaus. Į vakarus grimztanti saulė darėsi vis raudonesnė ir ta pačia, švelniai kruvina spalva dažė vakaro padangę.


   Trys senos liepos lengvai šiureno savo lapeliais. Amelijai toptelėjo, kad jos čia auga nuo pat jos vaikystės. Jos niekur nedingo. Visada augo ir laukė jos toje pačioje vietoje. Šalia kaitriom Birželio dienomis vėsinančios upės. Šalia pievos, kuri okupavo vieną upės krantą ir tris liepas. Skleisdamos savo dangišką liepžiedžių kvapą, jos visada pasitikdavo Ameliją. Ji visada čia atsigaudavo, išliedavo pyktį, prielankumą, baimes. Ši vieta buvo magiška. Ši vieta visada ją gydė ir rodydavo šviesą. Tai vienintelis dalykas, kuris buvo stabilus.


   Amelija po daugelio metų vėl grįžo pas liepas ir upę. Kaip bebūtų keista, subrendusi moteris vėl vaikiškai patikėjo liepų magija. Taip, tai buvo ta pati vieta, tačiau kažkas tame buvo pasikeitę. O gal pati moteris buvo pasikeitusi.


   Amelija skubėjo link savo vakaro liepų. Lyg vaikas išsiilgęs mylimos motinos. Žengiant per pievą, ranka, rodos, vėl švelniai glostė tas pačias laukines pievos gėles – rugiagėles, ramunes, smilgas… Amelija prisėdo atsiremdama į medį ir gėrėjosi palengva srovenančiu vandeniu.


   Ir kodėl staiga taip besėdint ir besekant ateinančius ir išeinančius prisiminimus, atmintyje iškilo Jo fizionomija… Ji prisiminė viską – ir juodą ir baltą.


   Bet dabar buvo viskas kiek kitaip – ji nebuvo tikra ar dar liko kas iš to skrajojančio ir deginančio jausmo. Ir staiga Amelija suvokė, kokią laimingą ją padarė laikas. Ji stryktelėjo iš vietos ir pradėjo suktis it vijurkas. Skambus juokas aidėjo paliesdamas kiekvieną pievos žolę…


   Amelija išsitiesė žolėje ir sekdama vakaro padangėje plaukiančius debesis galvojo: „sustok, akimirka žavinga“. Ir liepos tą nuostabų vakarą gėrėjosi savo mergaitės atgimimu…


 

Rodyk draugams

Gimstant lėliukei.

Atėjo diena, kai ji pamilo. Visai to nenorėdama. Tik vėliau suprato, kad ta meilė skirta ne jai.
Jai likimas neskyrė mylėt, todėl jos jausmai tapo pragaištingi.
Ir norėdama jį pamiršt, ji pradėjo susitikinėti su kitu. Vieną pavasario vakarą, jiems bevaikštinėjant,
juos pamatė jis. Jis puolė ant jos “teisėto” vaikino lyg išprotėjęs.
Jo akys degė įniršiu, begaliniu pykčiu ir…jai pasirodė - pavydu. Ir štai, po akimirkos jau tariami
lemtingi žodžiai, kurie lyg durklas sminga į krūtinę. Jis nueina numalšinęs savo įniršį, o ji lieka
su gimstančiu žudančiu jausmu - skausmu. Susitvardžiusi apžiūrėjo vaikino žaizdas ir pamačiusi,
kad jos nėra rimtos, nuėjo… Jis nežinojo, kad matys ją paskutinį kartą.
Kad paskutinį kartą padovanojęs jai pykčio kupiną žvilgsnį ir žiaurius žodžius - paskirs jai nuosprendį.
Vakaras buvo neapsakomai gražus: šiltas pavasario dvelksmas glostė bejausmį veidą,
jauni lapeliai medžiuose šnibždėjo jai “nebenoriu tavęs matyt…”, besileisdama saulė šildė šaltą kūną.
Ji ėjo sena medžių alėja, skambant balsui galvoje - jo balsui. Atrodė - visas pasaulis išnyko, žmonės
nebeegzistavo. Ji tenorėjo vieno - trupučio meilės. Deja, jai nebuvo skirta.
Kojos nešė ją tolyn, kur - ji nebesuvokė. Ji jautė kaip sugriuvo jos svajonė, vienintelė svajonė,
kuri palaikė ją šiam pasauly. Protui nesuvokiamas skausmas ją plėšė į gabalus.
Širdis su kiekvienu žingsniu dužo į smulkius gabalėlius. Kiekvienas judesys jai kėlė nesuvokiamą
skausmą, norėjosi parkrist tiesiog čia pat.
Ir nuėjo ji prie bėgių. Parkrito lyg paukštelis pakirptais sparnais. Širdis jai tyliai pasakė “pabaiga…”.
Rodos iš širdies gelmių išsiveržė riksmas. O tada rauda… Girdėjo artėjant traukinį, bet
nebeturėjo jėgų atsistoti. Ir štai, traukinys vos pora metrų nuo jos, bet ji pajuto stiprias rankas.
Pravažiavus jos budeliui, ji atsisuko ir pamatė šilumą skleidžiančias akis. Suprato - ji gyva.
Nepažystamasis stipriai ją suėmęs už pečių ir papurtęs paklausė:
-Po velnių, kodėl tai norėjai padaryt?! - sukrėstas paklausė. Bet ji nieko negalėjo atsakyti,  
nes vėl prisiminus priežastį veidu nuriedėjo ašara. Vaikinas pamatęs tylų verksmą
priglaudė ją prie krūtinės. Nieko nebeklausinėjo, jautė kokia sugniuždyta ir palaužta
ši trapi būtybė. Jis jautė kaip ji silpsta, bet nepaleido. Leido išsiverkt ir nors kiek apraminti skausmą.
Bet jos skausmas nenuslūgo nei po valandos, nei po dviejų…
Vaikinas mėgino prakalbinti, mėgino sužinoti kas nutiko. Bet ji tylėjo.
Nebylus veidas ir liko nebylus. Akys žvelgė i vieną tašką. Žvilgsnis buvo gilus ir kerintis.
Bet jis iš jos akių matė, kaip ji kenčia. Jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Nieko nesakiusi, ji pabėgo.
Jau buvo sutemę. Ji klaidžiojo tuščiom miesto gatvėm. Pakilo žvarbus vėjas, bet ji jo nejautė.
Nė pati napajuto kaip atsidūrė ant devynaukščio stogo…
Siela ieškojo nusiraminimo. Protas vis nenorėjo suvokti realybės.
Atsisėdusi ant stogo atbrailos ji žvelgė į tolį…
Matė tik prisiminimus. Lyg šmėkla jai prieš akis išniro jo veidas, akys.
Ne, ne pykčio pilnos, o aistros, rūpesčio ir meilės. Jos prisiminimai ją kankino.
Ji vėl jautė jo šiltą glėbį, vėl gulėjo šalia jo, vėl jautė jo bučinius…Ir štai prieš ją paveikslas:
ji stovi jo glėbyje, jis tvirtai spaudžia ją prie savęs bijodamas prarasti ir švelniai taria
“mano fėja, visada būsiu su tavim, visada saugosiu tave…”, vėl ištaria myliu. Jos skruostu plūsta ašaros.
Ji klausia likimo: ” Už ką?!!! Už ką man taip? Ką aš tokio padariau???


Kodėl pamilt turėjau, nors negalėjau???”…
Ji tik troško nuoširdžios meilės, būti mylima.
Pervertė savo gyvenimo puslapius ir pamatė,


kad nebeverta daugiau šios
beprasmybės tęst. Ji atsistoja…pažvelgia į naktinį dangų, į kurį norėjo žvelgti tik su juo.
Lūpos prasiveria ir tyliai taria:
- Myliu tave… - paskutiniai žodžiai, kuriuos vėjas nunešė jam.
Ji visada svajojo skraidyti kaip paukštis. Ir nors viena jos svajonė išsipildė - ji
skrido. Tą naktį žmonės matė, kaip plastiškai jos kūnas krito žemyn…


 


 


 


 


Šitą rašliavą parašiau prieš keletą metų…senučiukas, pirmas darbelis, žinoma, su begale neiškumų, trūkumų, bet man jis artimesnis netaisytas.

Rodyk draugams

…tiesiog…


Ar yra taip buvę, kad norėtum būti vienas? Ar yra buvę, kad tuo pačiu metu nekęstum vienatvės? Ar yra buvę, kad tą pačią akimirką tavyje susipintų bemaž dvidešimt jausmo atmainų? Nenoriu būti atvira. Bijau. Nors ir tai jau yra atvirumas…


Nenoriu vėl kalbėt apie tą patį. Nenoriu vėl iš naujo pasakot savo istorijos. Ne, tai ne vien praradimai ir atradimai - tai kažkas daugiau. Kažkas daugiau, nei paprastas buvęs paaugliškas gyvenimas. Tai mano ašaros, juokas ir maži stebuklai. Tikriausiai noriu pradėt viską nuo pradžių. Ne, ne nuo pradžių, o viską visiškai iš naujo. Laikas rašyt naują knygą. Ir tai daryti būtina, jei nenoriu degraduot iki naktim verkšlenančios mazochistės.


Ar tau nėra taip buvę, kad nekęstum savęs budamas atviras sau? Aplinkiniams? Draugams? Rodos būsiu savim ir viskas susitvarkys. O kai pradedi tai daryti, pasižiūri į veidrodį ir noris vemt. Kodėl? Vien todėl, kad atviraudamas vien jau su savim pamatai kad esi vienas. Nebėra nei draugų, nei šeimos, nei antros pusės. Tu negali niekuo pasikliaut. Nes nė vienas nėra patikimas. Ir tada pradedi kovot už save dantim ir nagais, kol pavargsti. Išsikrauna baterijos, o tada atsiriboji ir vėl susiderini…

Rodyk draugams

2009.02.09

Šyvakarą autorius tingi. Prisistatymo nebus.

Rodyk draugams